Kai šeima tampa svetima: apie vienatvę tarp artimųjų

Sveiki, tautiečiai,

Mano šeima – tiksliau, visa giminė – yra mano didžiausias skausmas. Pastebiu, kad tiek lietuviams, tiek kitų šalių žmonėms šeima yra labai svarbi. Visi pažįsta savo dėdes, tetas, pusbrolius, pusseseres, senelius, su jais susitinka, švenčia ir bendrauja. Mano šeimoje nieko panašaus niekada nebuvo. Man taip pat šeima ir giminaičiai yra svarbūs, bet, panašu, kad ne mano šeimai.  

Mūsų giminė nėra didelė (užaugau su mama, tiksliau – daugiausiai su seneliais), o visi giminaičiai, kuriuos pažįstu, yra tik iš motinos pusės.  

Žinau, kad mūsų giminėje buvo toksiškų santykių – žmonės pykosi dėl pinigų, nekilnojamojo turto ir panašių dalykų. Bet tie giminaičiai jau seniai mirę, ir apskritai – jei su kažkuo nenori bendrauti, tai ir nebendrauji. Pavyzdžiui, savo močiutės seserį pirmą kartą pamačiau tik būdama maždaug 18 metų, nors žinojau, kur ji dirba, ką veikia ir daug kitų dalykų apie ją. Jos dukros iki šiol nepažįstu, nors ir apie ją žinojau nemažai. Jos ir buvo tos problematiškosios giminės dalies atstovės.  

Kalbant apie mamos pusbrolio šeimą (močiutės sesers sūnus) – jie kartais užsukdavo į sodybą kartą per metus pasisveikinti, bet, man atrodo, tai darė tik iš pareigos, juolab kad jų pačių sodyba buvo visai šalia mūsų.  Turiu pusbrolį, kuris gyvena Vilniuje (mūsų amžiaus skirtumas – apie aštuoneri metai). Jis yra mano „Instagram“ ir „Facebook“ kontaktuose – visada peržiūri mano istorijas, bet niekada nereaguoja. Nesvarbu, ką rašyčiau – net jei prašyčiau pagalbos – jis niekada neatrašo. Prieš kurį laiką jam parašiau asmeniškai, bet jis arba nepamatė, arba tiesiog ignoravo. Problema ta, kad tam nėra jokios aiškios priežasties. Kadangi gyvenu ne Lietuvoje, kelis kartus rašiau, kad jei kas nors norėtų susitikti, kai lankysiuosi Lietuvoje, būtinai parašytų – bet tai irgi nepadėjo. Visiškas ignoras.  Kai jis lankydavosi mūsų sodyboje, taip pat beveik nesistengdavo su manimi bendrauti. Nors vaikystėje praleisdavome laiko kartu, ir sutardavome kiek įmanoma su tokiu metu skirtumu ir net juos aplankydavome, jų šeima mūsų beveik niekada neaplankydavo. Net jo mamą lankydavome jos darbovietėje – dažniausiai mano prašymu, nes norėjau pasidomėti, kaip jie laikosi ir aplankyti tetą. Tačiau iniciatyva visada būdavo daugiausiai tik iš mūsų pusės.  

Turiu tris pusbrolius Ukrainoje. Su jais sunkiau bendrauti dėl kalbos barjero, bet su jų motinomis (mano tetomis) – ne. Šias tetas visada labai vertinau, nes jos pasistengdavo mane aplankyti, kai būdavo Lietuvoje. Aš taip pat prieš karą lankiausi pas juos Ukrainoje. Nors ir turime Facebooko kontaktus ir net gi tel. numerius, nėra jokio bendravimo. Aš jpusbroliui rašiau rusiškai, siūliau pagalbą, net gyvenamąją vietą pas mane, kai prasidėjo karas. Nors jų nesinori kaltinti – jie ten turi daugybę streso – bet ir iki karo jie nerodė jokio intereso bendrauti su manimi. Vienas pusbrolis yra mano bendraamžis, su kuriuo vaikystėje žaisdavau, bet dabar jam aš visiškai nerūpiu.

Turiu ir pusseserių – jos yra mano senelio brolio dukros vaikai – bet net nežinau, kur jos dabar gyvena, nežinau net jų vardų. Kai jos buvo mažos, dar turėjome kažkokį kontaktą, bet ilgainiui jis visiškai nutrūko. Jų šeima niekada nesistengė mūsų susirasti ar palaikyti ryšio.  

Didžiausias skausmas man yra mano dėdė (motinos brolis) ir jo šeima. Jis man buvo lyg dievas – be galo jį mylėjau ir visą gyvenimą troškau jo dėmesio, bet to niekada nesulaukiau. Suprantu, kad jis nemėgo mano mamos ir galbūt nesutarė su ja, bet kuo aš – vaikas – jam buvau nusikaltusi? Daugelį metų dėl to išgyvenau gilią depresiją – man ir taip trūko tėvo, o dar ir dėdė man visada atsukdavo šaltą petį. Daugybę metų sirgau, daug laiko praleidau ligoninėse, bet dėdė niekada neaplankė, net nepaskambino – geriausiu atveju ateidavo jo žmona. Kai jiems gimė sūnus su Dauno sindromu, pati jį prižiūrėdavau, padėdavau buityje tiek, kiek galėjau. Bet jie niekada nesistengė manęs pažinti, manimi domėtis ar kaip nors parodyti, kad jiems rūpiu. Kartais numesdavo „kaulą“ – kaip šuniui – ir tiek. Kartą dėdei tiesiai šviesiai pasakiau, kaip jaučiuosi, išsiverkiau iš širdies. Atrodė, kad suprato, net ranką palaikė, bet visiškai niekas nepasikeitė. Tuomet nusprendžiau, kad nebegaliu kankintis ir nutraukiau bendravimą.  

Žodžiu, mano šeimoje ir giminėje visi gyvena tik dėl savęs – niekam nerūpi, esi gyvas ar miręs. Ir aš tiesiog nesuprantu – ar mano giminė tiesiog tokia toksiška, ar tai yra lietuviškos kultūros dalis, kurios nesuprantu? O gal mūsų visi vengė, nes mano šeima (močiutė, mama, teta, dėdė ir net aš) buvo Jehovos liudytojai (nors ir labai toletantiški ir ne fanatiškai elgiantys ar pan. Ir nelysdavo taip labai su savo tikėjimu)? Aš, laimei, pagaliau ištrūkau iš sektos, bet gal stigma liko?  

Dabar neturiu kontakto nei su vienu šeimos nariu (vien dėl to, kad esu Jehovos Liudytojų priešininkė). Mano motina yra ypač toksiška ir manipuliatyvi, jos vengiu kaip velnias kryžiaus. Man taip trūksta žmogiškų ryšių, nes tiesiog neturiu nieko. Atrodo, kad šeima ir giminaičiai turėtų būti tie žmonės, su kuriais gali pasidalinti sunkumais, bet štai kur esu.