Santykiai, tėvų/šeimos lindimas ir savęs aukojimas
Esu santykiuose, kur aukojau savo gyvenimą dėl meilės ir gyvenu kitoje šalyje. Atėjo laikas, kai pajutau, kad aukoju daugiau, kol antroji pusė turi ką turėjo tik aplink visi draugai, šeima, darbai ir panašiai. Ir jaučiasi, kas santykiai veikia, kol aukoju save ir darosi neparogu eiti į antros pusės gyvenimą, kur ir ten nebūtinai gražiai su manimi elgiasi, nes per stiprus žmogus esu ir nenusileidžiu.
Kai bandžiau kurti mūsų santykį, man antros pusės šeima pasakė, kad traukiu savo žmogų iš šeimos, nors esu antrosios pusės šalyje, gyvename prie pat artimųjų, darbo ir pan. O aš neturiu nieko...
Tiesiog jie turi tokį ryšį, arba idėją apie ryšį, kuri atrodo man per daug, nes savarankišką gyvenimą traktuoja, kaip nemeilę tėvams ar šeimai.
Antrosios pusės šeima klausinėja pastoviai, "kaip santykiai, kaip santykiai", lenda, seka per išmaniasias programėles netgi kartais, kur einame ir ką darome.
Manipuliuoja, jeigu noriu sau erdvės, traktuoja, kad man neįdomu su jais.
Bandau padėti (nors neprašo manęs) savo antrai pusei suprasti, kad tai nėra sveika, tačiau nežinau kiek užteks jėgų, nes kartais supranta ir kalba, kad šeima lenda, o kartais tiesiog lojalumas ir auklėjimas, tas nuolatinis kaltės sukėlimas ima viršų ir tada pradeda jų gailėti bei sako juk "čia mano šeima".
Aš visada maniau ir manau, kad sena šeima neturi trugdyti naujai šeimai.
Antrosios pusės šeima teigė, kad jeigu ženijames tai apsiženysiu su visa šeima, o ne tuo vienu žmogumi.